Grupė „G-Lab“ (Laura Garbštienė (1973) ir Arturas Bumšteinas (1982)). „G-Lab“ – tai menininkų grupė, kurią sudaro vilniečiai Laura Garbštienė, baigusi tekstilės studijas Vilniaus dailės akademijoje, ir kompozitorius Arturas Bumšteinas. Pirmuoju bendru projektu grupė debiutavo 2002 m. pabaigoje Šiuolaikinio meno centre vykusios parodos “Paralelinės progresijos 3: ir t.t.” metu. „G-Lab“ kūryba ne kartą pristatyta už Lietuvos ribų – Vokietijoje, Suomijoje, Estijoje, Belgijoje, Olandijoje, Austrijoje.

Personalinės grupės parodos:

2004

Procedūros (Srovė), Druskininkų miesto muziejus, Druskininkai

Svarbiausios grupinės parodos:

2004

Eksperimentinės muzikos festivalis Garso zona, Kaunas

Baltijos šalių meno paroda Kažkur šalia Europos (Somewhere Near Europe, pristatytas filmas Invazija), Cultural Center Strombeek, Briuselis

Šiuolaikinės Lietuvos dailės paroda „Savo sultyse“ (pristatytas filmas Invazija), Rotermann Saltstorage parodų salė, Talinas

„Man sakai?“ Raumos Baltijos šalių bienalė (Talking to Me? Rauma Biennale Balticum, pristatytas filmas Invazija), Raumos dailės muziejus, Rauma (Suomija)

Garso meno paroda Veidrodžiai ir poravimasis (Mirrors and Copulations), Rael Artel Gallery, Parnu (Estija)

Nekaltybės likučiai (Remains of Innocence, pristatytas filmas Invazija), Galerija „Chapter“, Kardifas (Didžioji Britanija)

XIII Talino grafikos trienalė Tremtyje (In Exile, video ir garso instaliacija Horizontas), Talinas

Naujosios medijos kultūros festivalis Menas+Komunikacija: Transkultūriniai žemėlapiai (Art+Communication: Trans Cultural Mapping, filmas Turas), Ryga

Videomeno paroda Blick'04 (filmas Invazija), Moderna Museet, Stokholmas

2003

Naujosios muzikos festivalis Maerz Musik, Berlynas

Elektroninės muzikos festivalis E-muzika, Vilnius

Naujosios muzikos, performanso ir kino festivalis Meno aktai (Artacts), St.Johann in Tirol (Austrija)

Tarpdisciplininio meno festivalis Launch Option Berlin (video ir garso performansas Žemai), Berlynas

Vienos minutės videofilmų festivalis (One Minute Video Festival), Amsterdamas

2 Show. Jaunieji Latvijos ir Lietuvos menininkai (videoinstaliacija Išnykimo aktas, filmas Invazija), Šiuolaikinio meno centras, Vilnius

Medijų meno festivalis Avanto, Kiasma, Helsinkis

2002–2003

Paralelinės progresijos 3: ir t.t. (videoistaliacija Pėdsakas, instaliacija Trys būdai pasakyti trys), Šiuolaikinio meno cenras, Vilnius

Pristatomi grupės „G-Lab“ darbai:

1. „Išnykimo aktas“, 2002, videoinstaliacija penkiuose TV monitoriuose.
Videoinstaliacija sukurta specialiai jaunųjų Lietuvos ir Latvijos menininkų parodai 2 Show Vilniaus Šiuolaikinio meno centre. Ji buvo demonstruojama penkiuose erdvėje ir tarp kitų darbų išsklaidytuose monitoriuose. Žvilgtelėdamas į vieną iš jų parodos lankytojas trumpam persikeldavo į šiek kitą pastato vietą – kiekvienas iš penkių vaizdų ar objektų filmuotas ŠMC – ir į šiek tiek kitą paros laiką, nes filmuota tamsoje, naktį. Kiekvienas iš atpažįstamų prietemoje skendinčių objektų – kėdė, šiukšliadėžė, kolona, durys – po keleto sekundžių atsiskirdavo nuo savo bespalvių „griaučių” ir šviesos projekcijos pavidalu paslysdavo į šoną. Taigi kitoje vietoje ir kitame laike pasislėpęs daiktas, iš tiesų esantis visai šalia, visiškai tikras, galutinai ir nuolat apgaulingai dingdavo.

2. „Horizontas“, 2003–2004, 10 min. besikartojanti audiovizualinė instaliacija.
Ekspozicijoje (Talino grafikos trienalėje – tarp kitų, su elektroninėmis medijomis nieko bendra neturinčių darbų) ant sienos nubrėžtos dvi linijos: vertikali mėlyna linija atlieka kursoriaus vaidmenį (joje žymimas garso aukštis), horizontalia raudona linija slenka vientisas peizažas, sumontuotas iš įspūdingo landšafto Lietuvos vietovių nuotraukų. Kernavės piliakalnio šlaitas baigiasi kopos papėde Šventojoje, o garso takelis seka reljefo linija kildamas, leisdamasis ir šokčiodamas per pakeliui pasitaikančius elektros stulpų barjerus. Instaliacijoje skambanti muzika flirtuoja su absoliučia priklausomybe nuo formalių instaliacijos parametrų ir su siekiu rasti garsinę lietuvybę atspindinčią harmoniją.

3. „Žemai“, 2003, video ir muzikos performansas.
Lounch Option Berlin medijų festivalio Berlyne metu, kur vyravo greičio, kilimo ir miniatiūrizuotų technologijų ritualai, „G-Lab“ realizavo performansą Žemai – Arturo Bumšteino žemų dažnių muziką lydi Lauros Garbštienės realiu laiku pažeme filmuojamo vaizdo transliacija į ekraną toje pačioje erdvėje.

4. „Mūsų dangus“, 2003, videoprojekcija.
Du jaunuoliai, vaikinas ir mergina, projekcijoje matomi iš nugarų, gėrisi priešais juos išsiskleidusiu tamsiu žvaigždėtu dangumi. Šį kūrinį galima skatyti keliais būdais – tiesiogiai, tai yra taip, kaip čia parašyta, arba mažiau tiesogiai. Tačiau pastarasis skaitymo būdas reikalauja šokių tokių papildomų žinių: menininkai gėrisi savo pačių padaryta projekcija, tiksliau sakant, sumanymu nufilmuoti kapus Visų Šventųjų vakarą, tokius panašius į žvaigždėtą dangų, ir projektuoti juos kaip dangų, kuriuo galima gėrėtis. Kaip ir daugumoje savo kūrinių, jiedu eksploatuoja nebaigtinį – atvirą papildymams, pastaboms ir kometarams – tačiau binarinį realybės ir jos fiksavimo santykį ieškodami asociacijų, kurios išveda iš tiesaus kelio nuo priežasties iki pasekmės (ir atvirkčiai: ar žvaigždėtas dangus panašus į kapelius, kuriuose kiekvienas, kaip ir danguje, gali netyčia atspėti savo žvaigždę, o tuomet… ?). Visų Šventųjų vakarą berniukai mergaitėms sakydavo, kad atspėjus savo žvaigždę danguje galima tučtuojau numirti. Tai raktas į trečiąjį kūrinio skaitymą.

5. „Pėdsakas“, 2002, videoinstaliacija.„Pėdsakas“ – tai videoprojekcija, kurios visą plotą užima dangaus mėlynė, o jos apatinis kraštas sugraduotas padalomis lyg liniuotė. Liniuotės padalos parausta, vos pro jas pradeda skristi dangų skrodžiatis lėktuvas, ir nenubala, kol danguje neišblunka jo paliktas pėdsakas. Jei šis faktas ir tai, kad visi lėktuvai skrenda lygiagrečiai ekrano kraštui, gali pasirodyti dirtbtinai, efektą dar labiau sustiprina sulig kiekvienu lėktuvu pasigirstanti ir kartu su juo išnykstanti Arturo Bumšteino muzika – …interliudas… į niekada neįsibėgėjančią melodiją. Akivaizdu, kad lėktuvas, išnykęs už ekrano, nebeturi jokios reikšmės. Prieš akis atsiveria kinematografiškas tikrovės perdirbinys, tarsi į žiūrovo suvokimo prizmę kažkas būtų sudėjęs naujus stiklus.

6. „Turas“, 2004, videofilmas.
„Turas“ – iš keleto pornofilmų iškirptos visos juose egzistuojančios „nekaltos” siužetinės linijos užuomazgos. Ši siužetinė linija, jei ji tokia egzistuotų, tęstusi iš vieno filmo į kitą – ji kupina kelionių, poilsiautojų, atsitiktinių pažinčių, įsikalbėjimų, miestai juose tokie pat magiški kaip keruakiškuose romanuose, o šio pasaulio klajūnai, rodos, kartais tik per plauką prasilenkia vienas su kitu (kartas nuo karto tie patys vardai susitinka prisidengę kitais veikėjais). Tai kiekvieno pronofilmų mėgėjo filmas-palydovas.

7. „Aplodismentai“, 2004, videoinstaliacija.
Parlemente iškilmingai uždengiamas Lietuvos tarybų socialistinės respublikos herbas, Seimo nariai stojasi ir plodami palydi paskutiniasias senosios eros akimirkas. Kol herbas slepiasi po audiniu, juodai balta istorinė tiesa „G-Lab“ filme centimetras po centimetro persidažo ryškiomis iš tarybinio vadovėlio nukopijuotomis TSRS herbo spalvomis. Kam ir kada ploja parlamentarai? Kai priešais žiūrovo akis palaipsniui, iki paskutinio loginio narelio persikonstruoja istorinis pasakojimas, videofilmas pajuda atgal, vėl centimetras po centimetro tirdamas, ar nepakito užuolaidos, videomanipuliacijos ir laiko paslėptas turinys. Parlamentarai ploja toliau, ir vos atgavę savo laiko nemanipuliuotą realybę, imasi vykdyti jau priimtą sprendimą – drobė kyla į viršų…

Filmas turėtų būti rodomas kaip projekcija ant laisvai erdvėje kabančio dvipusio ekrano.

8. „Procedūros“, 2004, fotoparoda.
Autoriai grįžta į gydomosiomis vandens procedūromis garsėjantį vieno iš jų gimtąjį miestą – Druskininkus – su solo paroda. Miesto galerijoje eksponuojamos septynios nedidelo formato fotografijos; tai kadrai iš neegzistuojančio filmo, kuriuose matyti, kaip menininkai šnekučiuodamiesi prausiasi, gamina maistą ir atlieka kitus su vandeniu (ir druska) susijusius veiksmus. Kone į kiekvieną kadrą „pakliuvo” subtitrai – pokalbių nuotrupos, „išverstos” į anglų kalbą, iš kurių, viena vertus, galima susidaryti įspūdį apie kasdieniame šių menininkų gyvenime vyraujančias temas, o antra, galima spręsti, kad šie kadrai jau yra reprezentavę menininkus ir Lietuvą užsieno šalyse. Taip apžaista sugrįžimo tema, sprendžiant jau iš nefalsifikuotų vietinių reakcijų, tikslą – pasitenkinimą – pasiekė. Tai labiausiai situatyvus menininkų kūrinys iki šiol, tačiau gabūt dėl panašių paskatų „G-Lab“ kūrinių pavadinimai visuomet verčiami iš anglų kalbos į lietuvių, o ne atvirkščiai.

9. „Du būdai pasakyti trys“, 2003, instaliacija (garsas, video, fotografija).
Arturo Bumšteino instaliacija parodoje „Paralelinės progresijos ...: ir t.t“, kurioje akustinėmis priemonėmis skaidomi, vėl jungiami ir jungiami tarpusavyje esminiai garso skambėjimo ir fotografijos rakurso parametrai – garsumas, trukmė, tembras, aukštis.

10. „Invazija“, 2003, videofilmas.
„G-Lab“ įjungė kamerą Lietuvos kino studijoje pertraukos tarp filmavimų metu. Gerokai sulėtinta įrašo atkarpa buvo perduota į kompozitoriaus Antano Jasenkos rankas, kurio muzika ir skamba videofilme. Filmavimo aikštelėje tuo metu buvo kuriamas vienas iš daugelio Lietuvos kino studijos egzistavimą palaikančių užsienio kompanijų prodiusuojamų filmų, kurie, kaip taisyklė, vaizduoja vieno iš pasaulinių karų, viduramžių arba neapibrėžiamuosius karės Ksenos laikus.

Ekrane filmavimo aištelės darbininkas uždaro balto mikroautobuso duris leisdamas pravažiuoti kariniam automobiliui; jauni kareiviai dalinasi Coca-cola ir persimeta nebyliais žodžiais su juos į filmavimo aikštelę atlydėjusiomis merginomis; ryškios besiilsinčios prožektorių šviesos pluoštai išryškina siluetus, charakteringus susikaupusių veidų bruožus, išraiškas ir tarpusavio santykius. Sulig kiekvienu nauju krustelėjimu akis tuose pačiuose kadruose atpažįsta vis kitus laikotarpius, vaidmenis (žiūrovai, pašaliniai filmavimo aikštelėje, darbuotojai, aktoriai, kareiviai, …), veiksmus ir veiksmų vaizdinius, numanomas priežastis, numanomas taisykles, normas ir jų tarpusavio santykius, kurie susikuria ir išyra vos atpažinti. Filmavimo aikštelėje besirungiančios fikcija ir realybė daugybės prasminių trūkių metu įsileidžia platų svarbių, socialiai skaudžių temų spektrą.

Grupės „G-Lab“ kūrybos pristatymas:

Būdingiausi „G-Lab“ meno kūrinių formatai – trumpi videofilmai, “gyvi” medijų performansai ir garso bei vaizdo istaliacijos. Iš kitų medijos meno kūrėjų jie išsiskiria dėmesiu kūrinio struktūrai ir kūrimo procesams praktiniu bei psicholoiniu požiūriu, taip pat sąmoningu jų replikavimu. „G-Lab“ kūrybos leitmotyvais galima būtų laikyti fikciją, simuliaciją, istorijos reprezentaciją, dingimą (petrauką, fragmentavimą) kaip hermetiškos meno kūrinio sistemos ženklą ir kartu kaip paskatą asociacijoms, kylančioms iš žiūrovo patirties. Taigi kai kuriais kūriniais „G-Lab“ paliečia aštrias politines, istorines temas.

Virginija Januškevičiūtė, 2004